Kinija yra besivystanti šalis, turinti didžiausią gyventojų skaičių ir didžiausią anglies suvartojimą pasaulyje. Norint pasiekti „anglies dioksido piko ir anglies dioksido neutralumo“ tikslą (toliau – „dvigubo anglies dioksido“ tikslas), kaip numatyta, laukia precedento neturinčios sunkios užduotys ir iššūkiai. Kaip kovoti šioje sunkioje kovoje, laimėti šį didelį išbandymą ir įgyvendinti ekologišką bei mažai anglies dioksido išskiriančią plėtrą, vis dar reikia išsiaiškinti daug svarbių klausimų, vienas iš jų – kaip suprasti mano šalies mažąją hidroenergetiką.
Taigi, ar mažųjų hidroelektrinių „dvigubo anglies dioksido“ tikslo įgyvendinimas yra būtinas pasirinkimas? Ar mažųjų hidroelektrinių ekologinis poveikis didelis, ar blogas? Ar kai kurių mažųjų hidroelektrinių problemos yra neišsprendžiama „ekologinė katastrofa“? Ar mano šalies mažosios hidroelektrinės buvo „per daug eksploatuojamos“? Šiems klausimams skubiai reikia mokslinio ir racionalaus mąstymo bei atsakymų.
Aktyviai plėtoti atsinaujinančiąją energiją ir spartinti naujos energetikos sistemos, pritaikytos didelei atsinaujinančiosios energijos daliai, statybą yra dabartinės tarptautinės energetikos pertvarkos konsensusas ir veiksmai, ir tai taip pat yra strateginis mano šalies pasirinkimas siekiant „dvigubo anglies dioksido“ tikslo.
Generalinis sekretorius Xi Jinpingas praėjusių metų pabaigoje vykusiame Klimato ambicijų aukščiausiojo lygio susitikime ir neseniai vykusiame Lyderių klimato kaitos aukščiausiojo lygio susitikime pareiškė: „2030 m. neiškastinė energija sudarys apie 25 % pirminės energijos suvartojimo, o bendra įrengta vėjo ir saulės energijos galia pasieks daugiau nei 1,2 milijardo kilovatų. Kinija griežtai kontroliuos anglies energetikos projektus.“
Norint tai pasiekti ir tuo pačiu metu užtikrinti elektros energijos tiekimo saugą ir patikimumą, gyvybiškai svarbų vaidmenį atlieka tai, ar mano šalies hidroenergijos ištekliai gali būti visiškai išvystyti ir ar jie bus išvystyti pirmiausia. Priežastys yra šios:
Pirmasis – iki 2030 m. pasiekti 25 % neiškastinio kuro energijos reikalavimą, o hidroenergija tam yra būtina. Remiantis pramonės skaičiavimais, 2030 m. mano šalies neiškastinio kuro energijos gamybos pajėgumai turi pasiekti daugiau nei 4,6 trilijono kilovatvalandžių per metus. Iki to laiko vėjo ir saulės energijos įrengta galia sukaups 1,2 milijardo kilovatų, pridėjus esamus hidroenergijos, branduolinės energijos ir kitų neiškastinio kuro energijos gamybos pajėgumus. Energijos trūkumas siekia apie 1 trilijoną kilovatvalandžių. Iš tikrųjų mano šalyje išvystyti hidroenergijos išteklių energijos gamybos pajėgumai siekia net 3 trilijonus kilovatvalandžių per metus. Dabartinis išsivystymo lygis yra mažesnis nei 44 % (tai atitinka 1,7 trilijono kilovatvalandžių energijos gamybos nuostolių per metus). Jei pavyks pasiekti dabartinį išsivysčiusių šalių vidurkį, iki 80 % hidroenergetikos plėtros lygio kasmet būtų galima pagaminti 1,1 trilijono kilovatvalandžių elektros energijos, o tai ne tik užpildytų energijos trūkumą, bet ir labai pagerintų mūsų vandens saugumo galimybes, tokias kaip apsauga nuo potvynių ir sausros, vandens tiekimas ir drėkinimas. Kadangi hidroenergija ir vandens taupymas yra neatsiejami, vandens išteklių reguliavimo ir kontrolės galimybės yra per mažos, kad mano šalis atsiliktų nuo išsivysčiusių Europos ir Amerikos šalių.
Antrasis – išspręsti vėjo ir saulės energijos atsitiktinio kintamumo problemą, o hidroenergija taip pat yra neatsiejama. 2030 m. įrengtos vėjo ir saulės energijos dalis elektros tinkle padidės nuo mažiau nei 25 % iki mažiausiai 40 %. Vėjo ir saulės energija yra pertraukiamo energijos gamybos būdas, ir kuo didesnė ši dalis, tuo didesni reikalavimai tinklo energijos kaupimui. Iš visų dabartinių energijos kaupimo metodų hidroakumuliacija, turinti daugiau nei šimto metų istoriją, yra labiausiai išvystyta technologija, geriausias ekonomiškas pasirinkimas ir turinti didelio masto plėtros potencialą. 2019 m. pabaigoje 93,4 % pasaulio energijos kaupimo projektų yra hidroakumuliacija, o 50 % įrengtos hidroakumuliacijos pajėgumo yra sutelkta išsivysčiusiose Europos ir Amerikos šalyse. „Visiško vandens energijos išvystymo“ kaip „superakumuliatoriaus“ naudojimas didelio masto vėjo ir saulės energijos plėtrai ir pavertimas stabilia ir kontroliuojama aukštos kokybės energija yra svarbi dabartinių tarptautinių anglies dioksido išmetimo mažinimo lyderių patirtis. Šiuo metu mano šalyje įrengta hidroakumuliacinė elektrinė sudaro tik 1,43 % tinklo, o tai yra didelis trūkumas, ribojantis „dvigubo anglies dioksido“ tikslo įgyvendinimą.
Mažosios hidroelektrinės sudaro penktadalį visų mano šalies plėtojamų hidroenergetikos išteklių (tai atitinka šešias Trijų tarpeklių elektrines). Negalima ignoruoti ne tik jų pačių energijos gamybos ir išmetamųjų teršalų mažinimo indėlio, bet, dar svarbiau, daugybės mažųjų hidroelektrinių, išsibarsčiusių po visą šalį, jas galima pertvarkyti į hidroakumuliacinę elektrinę ir tapti nepakeičiama svarbia „naujos energetikos sistemos, kuri prisitaiko prie didelės vėjo ir saulės energijos dalies tinkle, atrama“.
Tačiau mano šalies mažosios hidroenergetikos sektorius kai kuriose srityse susidūrė su „vienodo dydžio visiems griovimo“ poveikiu, kai išteklių potencialas dar nėra iki galo išvystytas. Išsivysčiusios šalys, kurios yra daug labiau išsivysčiusios nei mūsų, vis dar stengiasi išnaudoti mažosios hidroenergetikos potencialą. Pavyzdžiui, 2021 m. balandžio mėn. JAV viceprezidentas Harrisas viešai pareiškė: „Ankstesnis karas buvo kova dėl naftos, o kitas karas – dėl vandens. Bideno infrastruktūros įstatymo projektas bus skirtas vandens taupymui, kuris padės sukurti darbo vietų. Tai taip pat susiję su ištekliais, nuo kurių priklauso mūsų pragyvenimas. Investicijos į šią „brangią prekę“ vandenį sustiprins Jungtinių Valstijų nacionalinę galią.“ Šveicarija, kur hidroenergetikos išvystymo lygis siekia net 97 %, padarys viską, kas įmanoma, kad ja pasinaudotų, nepaisant upės dydžio ar kritimo aukščio. Statant ilgus tunelius ir vamzdynus palei kalnus, kalnuose ir upeliuose išsklaidyti hidroenergijos ištekliai bus sutelkti rezervuaruose ir vėliau visiškai panaudoti.
Pastaraisiais metais mažoji hidroenergetika buvo smerkiama kaip pagrindinė „ekologijos žalos“ kaltininkė. Kai kurie žmonės netgi pasisakė už tai, kad „visos mažosios hidroelektrinės prie Jangdzės upės intakų turėtų būti nugriautos“. Atrodo, kad pasipriešinimas mažajai hidroenergijai yra „madingas“.
Nepaisant dviejų pagrindinių mažosios hidroelektrinės teikiamų ekologinių privalumų mano šalies anglies dioksido išmetimo mažinimui ir „malkų pakeitimo elektra“ kaimo vietovėse, yra keletas pagrindinių sveiko proto principų, kurie neturėtų būti migloti kalbant apie upių ekologinę apsaugą, dėl kurios visuomenė nerimauja. Lengva pasiduoti „ekologinio neišmanymo“ sričiai – naikinimą laikyti „apsauga“, o regresą – „vystymu“.
Viena iš jų yra ta, kad natūraliai tekanti ir be jokių apribojimų upė jokiu būdu nėra palaima, o žmonijos katastrofa. Žmonės gyvena iš vandens ir leidžia upėms laisvai tekėti, o tai tolygu leisti potvyniams laisvai išsilieti per didelio vandens lygio laikotarpius ir laisvai išdžiūti per mažo vandens lygio laikotarpius. Būtent dėl to, kad potvynių ir sausrų atvejų bei mirčių skaičius yra didžiausias tarp visų stichinių nelaimių, upių potvynių valdymas Kinijoje ir užsienyje visada buvo laikomas svarbiu valdymo klausimu. Slopinimo ir hidroelektrinės technologijos padarė kokybinį šuolį gebėjime kontroliuoti upių potvynius. Upių potvyniai ir užtvindymai nuo senų laikų buvo laikomi nenugalima gamtos griaunamąja jėga, ir jie tapo žmogaus kontroliuojami. Išnaudokite šią galią ir padarykite ją naudingą visuomenei (laistykite laukus, įgykite pagreitį ir pan.). Todėl užtvankų statymas ir vandens telkinių uždarymas kraštovaizdžio formavimui yra žmonių civilizacijos pažanga, o visų užtvankų pašalinimas leis žmonėms grįžti į barbarišką būseną, kai „maistas, rezignacija ir pasyvus prisirišimas prie gamtos priklauso dangui“.
Antra, gera išsivysčiusių šalių ir regionų ekologinė aplinka daugiausia susijusi su upių užtvankų statyba ir visapusišku hidroenergetikos išvystymu. Šiuo metu, be rezervuarų ir užtvankų statybos, žmonija neturi kitų priemonių iš esmės išspręsti nevienodo natūralių vandens išteklių pasiskirstymo laike ir erdvėje prieštaravimo. Gebėjimas reguliuoti ir kontroliuoti vandens išteklius, pasižyminčius hidroenergetikos išvystymo laipsniu ir kaupimo pajėgumu vienam gyventojui, tarptautiniu mastu neegzistuoja. Priešingai, kuo aukštesnė linija, tuo geriau. Išsivysčiusios Europos ir Jungtinių Valstijų šalys iš esmės baigė kaskadinę upių hidroenergetikos plėtrą jau XX amžiaus viduryje, o jų vidutinis hidroenergetikos išvystymo lygis ir kaupimo pajėgumas vienam gyventojui yra atitinkamai dvigubai ir penkis kartus didesni nei mano šalyje. Praktika jau seniai įrodė, kad hidroenergetikos projektai nėra upių „žarnyno obstrukcija“, o „sfinkterio raumenys“, būtini sveikatai palaikyti. Kaskadinės hidroenergetikos plėtros lygis yra daug aukštesnis nei Dunojaus, Reino, Kolumbijos, Misisipės, Tenesio ir kitų pagrindinių Europos ir Amerikos Jangdzės upės upių, kurios visos yra gražios, ekonomiškai klestinčios ir darnios vietos su žmonėmis ir vandeniu.
Trečia priežastis – upių ruožų dehidratacija ir nutrūkimas dėl dalinio mažųjų hidroelektrinių nukreipimo, kuris yra prastas valdymas, o ne būdingas trūkumas. Nukreipimo hidroelektrinė yra technologija, skirta didelio efektyvumo vandens energijos naudojimui, plačiai paplitusi tiek šalyje, tiek užsienyje. Dėl ankstyvos kai kurių nukreipimo tipo mažųjų hidroelektrinių statybos mano šalyje planavimas ir projektavimas nebuvo pakankamai moksliniai. Tuo metu nebuvo sąmoningumo ir valdymo metodų, kaip užtikrinti „ekologinį srautą“, todėl elektros energijos gamybai ir upės ruožui tarp elektrinių ir užtvankų (dažniausiai kelių kilometrų ilgio) buvo sunaudojamas per didelis vanduo. Upių dehidratacijos ir išdžiūvimo (keleto dešimčių kilometrų ilgio) reiškinys sulaukė plačios visuomenės kritikos. Be abejo, dehidratacija ir išdžiūvimas tikrai nėra naudingi upių ekologijai, tačiau norėdami išspręsti problemą, negalime trinktelėti lentos, nesuderinti priežasties ir pasekmės ir padėti vežimo prieš arklį. Reikia išsiaiškinti du faktus: pirma, mano šalies natūralios geografinės sąlygos lemia, kad daugelis upių yra sezoninės. Net jei nėra hidroelektrinės, sausuoju metų laiku upės vaga bus dehidratuota ir išdžiūvusi (dėl šios priežasties tiek senovės, tiek šiuolaikinė Kinija ir užsienio šalys skyrė ypatingą dėmesį vandens taupymo įrenginių statybai ir pertekliaus bei sausumo kaupimui). Vanduo neteršia vandens, o kai kurių nukreipimo tipo mažųjų hidroelektrinių sukeltą dehidrataciją ir tiekimo nutraukimą galima visiškai išspręsti technologine transformacija ir sustiprinta priežiūra. Per pastaruosius dvejus metus vietinės nukreipimo tipo mažosios hidroelektrinės baigė techninę „24 valandų nepertraukiamo ekologinio srauto išleidimo“ transformaciją ir sukūrė griežtą realaus laiko internetinę stebėjimo sistemą ir priežiūros platformą.
Todėl būtina skubiai racionaliai suprasti mažosios hidroenergetikos svarbą mažų ir vidutinių upių ekologinei apsaugai: ji ne tik garantuoja pirminės upės ekologinį srautą, bet ir sumažina staigių potvynių pavojų, taip pat patenkina vandens tiekimo ir drėkinimo poreikius. Šiuo metu mažosios hidroenergetikos gali gaminti elektrą tik esant vandens pertekliui, užtikrinus upės ekologinį srautą. Būtent dėl kaskadinių elektrinių egzistavimo pirminis šlaitas yra labai status ir sunku kaupti vandenį, išskyrus lietingąjį sezoną. Vietoj to, ji yra laiptuota. Gruntas sulaiko vandenį ir labai pagerina ekologiją. Mažosios hidroenergetikos pobūdis yra svarbi infrastruktūra, būtina mažų ir vidutinio dydžio kaimų bei miestelių pragyvenimui užtikrinti bei mažų ir vidutinio dydžio upių vandens ištekliams reguliuoti ir kontroliuoti. Dėl kai kurių elektrinių netinkamo valdymo visos mažosios hidroenergetikos yra priverstinai nugriautos, o tai abejotina.
Centrinė vyriausybė aiškiai pareiškė, kad anglies dioksido išmetimo piko siekimas ir anglies dioksido neutralumas turėtų būti įtraukti į bendrą ekologinės civilizacijos statybos planą. „14-ojo penkmečio plano“ laikotarpiu mano šalies ekologinės civilizacijos statyba daugiausia dėmesio skirs anglies dioksido išmetimo mažinimui kaip pagrindinei strateginei krypčiai. Turime tvirtai laikytis aukštos kokybės plėtros kelio, teikiant pirmenybę ekologijai, žaliajai ir mažai anglies dioksido išskiriančiai. Ekologinė aplinkos apsauga ir ekonominis vystymasis yra dialektiškai sujungti ir vienas kitą papildo.
Kaip vietos valdžios institucijos turėtų tiksliai suprasti ir iš tikrųjų įgyvendinti centrinės valdžios politiką ir reikalavimus. Fujian Xiadang mažoji hidroelektrinė pateikė gerą šios problemos interpretaciją.
Ningdės (Fudziano provincija) Xiadango miestelis anksčiau buvo ypač skurdus, o rytinėje Fudziano dalyje – „Penki „Nėra“ miesteliai (nėra kelių, nėra tekančio vandens, nėra apšvietimo, nėra fiskalinių pajamų, nėra vyriausybės biurų patalpų). Naudoti vietinius vandens išteklius elektrinei statyti yra „tolygu pagauti vištą, kuri gali dėti kiaušinius“. 1989 m., kai vietos finansai buvo labai riboti, Ningdės prefektūros komitetas skyrė 400 000 juanių mažųjų hidroelektrinių statybai. Nuo tada žemesnioji partija atsisveikino su bambuko juostelių ir pušų dervos apšvietimo istorija. Taip pat išspręstas daugiau nei 2000 akrų dirbamos žemės drėkinimo klausimas, o žmonės pradėjo svarstyti, kaip praturtėti, formuodami dvi ramsčius – arbatos ir turizmo – pramonės šakas. Pagerėjus žmonių gyvenimo lygiui ir elektros energijos paklausai, Xiadango mažųjų hidroelektrinių bendrovė kelis kartus vykdė efektyvumo didinimo, modernizavimo ir transformacijos darbus. Ši nukreipimo tipo elektrinė, „žalojanti upę ir apeinanti vandenį kraštovaizdžio formavimui“, dabar nuolat išleidžiama iš vandens 24 valandas per parą. Ekologinis srautas užtikrina, kad žemupio upės būtų skaidrios ir ramios, o tai rodo gražų skurdo mažinimo, kaimo vietovių atgaivinimo ir ekologiško bei mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančio vystymosi vaizdą. Mažosios hidroenergetikos plėtra, siekiant skatinti vienos šalies ekonomiką, apsaugoti aplinką ir būti naudinga vienos šalies žmonėms, yra būtent tai, ką rodo mažoji hidroenergetika daugelyje mūsų šalies kaimo ir atokių vietovių.
Tačiau kai kuriose šalies dalyse „visiškas mažųjų hidroelektrinių pašalinimas“ ir „mažųjų hidroelektrinių išėmimo spartinimas“ laikomi „ekologiniu atkūrimu ir ekologine apsauga“. Ši praktika padarė didelį neigiamą poveikį ekonominei ir socialinei plėtrai, todėl reikia skubiai atkreipti dėmesį ir kuo greičiau atlikti ištaisymus. Pavyzdžiui:
Pirmasis – užkasti pagrindinius pavojus vietos gyventojų gyvybėms ir turtui. Beveik 90 % užtvankų gedimų pasaulyje įvyksta rezervuarų užtvankose be hidroelektrinių. Praktika, kai rezervuaro užtvanka paliekama, bet hidroelektrinė išmontuojama, prieštarauja mokslui ir prilygsta veiksmingiausios saugos garantijos, susijusios su technologijomis ir kasdieniu užtvankos saugos valdymu, praradimui.
Antra, regionai, kurie jau pasiekė elektros energijos anglies dioksido išmetimo piką, turi didinti anglies gamybą, kad kompensuotų trūkumą. Centrinė valdžia reikalauja, kad regionai, turintys tinkamas sąlygas, imtųsi iniciatyvos siekiant piko tikslo. Mažųjų hidroelektrinių panaikinimas neišvengiamai padidins anglies ir elektros energijos pasiūlą tose vietovėse, kuriose gamtos išteklių sąlygos nėra geros, kitaip atsiras didelis trūkumas, o kai kuriose vietose netgi gali trūkti elektros energijos.
Trečia – smarkiai pažeisti natūralius kraštovaizdžius ir pelkes bei sumažinti nelaimių prevencijos ir jų padarinių švelninimo galimybes kalnuotose vietovėse. Panaikinus mažąją hidroelektrinę, nebeliks daug vaizdingų vietų, pelkių parkų, kuoduotųjų ibisų ir kitų retų paukščių buveinių, kurios priklausė nuo rezervuaro teritorijos. Be hidroelektrinių energijos išsklaidymo neįmanoma sumažinti upių sukeliamos kalnų slėnių erozijos ir erozijos, taip pat padaugės geologinių nelaimių, tokių kaip nuošliaužos ir purvo nuošliaužos.
Ketvirta, elektrinių skolinimasis ir išmontavimas gali sukelti finansinę riziką ir paveikti socialinį stabilumą. Mažosios hidroenergijos atsisakymas pareikalaus didelių kompensacijos lėšų, o tai daugelį ką tik prasiskolinusių neturtingų apskričių įstums į didžiules skolas. Jei kompensacija nebus laiku išmokėta, tai lemtų paskolų negrąžinimą. Šiuo metu kai kuriose vietose kyla socialinių konfliktų ir teisių gynimo incidentų.
Hidroenergija yra ne tik švari energija, pripažinta tarptautinės bendruomenės, bet ir atlieka vandens išteklių reguliavimo bei kontrolės funkciją, kurios negali pakeisti joks kitas projektas. Išsivysčiusios Europos ir Jungtinių Valstijų šalys niekada neįžengė į „užtvankų griovimo erą“. Priešingai, būtent todėl, kad hidroenergetikos plėtros lygis ir kaupimo pajėgumai vienam gyventojui yra daug didesni nei mūsų šalies. Skatinkite „100 % atsinaujinančios energijos iki 2050 m.“ transformaciją su mažomis sąnaudomis ir didesniu efektyvumu.
Maždaug per pastarąjį dešimtmetį dėl klaidinančios „hidroenergetikos demonizacijos“ nuomonės daugelio žmonių supratimas apie hidroenergetiką išliko gana žemas. Kai kurie dideli su nacionaline ekonomika ir žmonių pragyvenimu susiję hidroenergetikos projektai buvo atšaukti arba įstrigę. Dėl to mano šalies dabartiniai vandens išteklių valdymo pajėgumai tesudaro penktadalį išsivysčiusių šalių vidurkio, o vandens kiekis vienam gyventojui pagal tarptautinius standartus visada buvo „ypatingo vandens trūkumo“ būsenoje, o Jangdzės upės baseinas beveik kiekvienais metais susiduria su dideliu potvynių kontrolės ir kovos su jais spaudimu. Jei „hidroenergetikos demonizacijos“ trukdžiai nebus pašalinti, mums bus dar sunkiau įgyvendinti „dvigubo anglies dioksido“ tikslą dėl stokos hidroenergetikos indėlio.
Nesvarbu, ar tai būtų nacionalinio vandens ir maisto saugumo užtikrinimas, ar mano šalies iškilmingo įsipareigojimo tarptautiniam „dvigubo anglies dioksido“ tikslui įgyvendinimas, hidroenergetikos plėtros nebegalima atidėlioti. Būtina išvalyti ir reformuoti mažosios hidroenergetikos pramonę, tačiau tai negali būti pernelyg sudėtinga ir paveikti bendros situacijos, ir to negalima daryti visur, jau nekalbant apie tolesnės mažosios hidroenergetikos, turinčios didelį išteklių potencialą, plėtros sustabdymą. Būtina skubiai grįžti prie mokslinio racionalumo, įtvirtinti socialinį sutarimą, vengti nukrypimų ir klaidingų kelių bei mokėti nereikalingas socialines išlaidas.
Įrašo laikas: 2021 m. rugpjūčio 14 d.
